Tai, kas svarbiausia

Buvau suplanavus, kad šis įrašas bus apie grybų naudojimą aukštojoje madoje ir kitokioje pramonėje. Bet šiuo laikotarpiu jaučiu, kad visai ne apie tai noriu rašyti. Pramonė tikrai gali palaukti. Dabar, kai rašau, yra spalio 31 diena ir aš ką tik grįžau iš kapinių savo kaimukuose.

Aplankiau ne tik kapines, bet ir dalį savo žemių, prosenelių sodybos išlikusius akmeninius pamatus, Paserninkų piliakalnį...

Tai kas gi yra svarbiausia? Svarbiausia man yra tai, kad galiu kurti, tiesiog būti protėvių žemėse. Tai yra visų svarbiausia. Retkarčiais pagalvoju – kokia laimė, kad vaikštau protėvių žeme. Kad kvėpuoju pilnais plaučiais čia ir jaučiuosi visiškai namie. Tai ne tik fizinis jausmas, bet ir vidinis. Esu tikras laimės kūdikis, kad visa tai galiu patirti. Kiek žmonių gyvena tankiuose miestuose, mažuose butuose dideliuose daugiaaukščiuose. Kiek žmonių gyvena, pavyzdžiui, Indijoje ir miega keliais aukštais mažuose kambarėliuose. Kiek žmonių karai išvarė iš savų žemių... Laimingas yra tas žmogus, kuris vaikšto sava žeme ir joje kuria gyvenimą.

Protėvių žemė

Šiandien aplankiau senelių ir prosenelių kapus, uždegiau žvakeles. Kapinės yra šviesi vieta kai jas sugebame taip matyti. Aplankiau ir vienišas Seirijų žydų kapines, kurios tokios ramios ir tuščios tuščios plyti šalia. Keista ir savotiškai liūdna, bet kartu ir visiškai suprantama matyti – vienose kapinėse zuja žmonės, tvarko, greboja lapus, o gretimose kapinėse nei vieno žmogaus, nei vienos gėlės, nei vienos žvakės....Tik daug vienišų pakrypusių laiko pakeistų antkapių. Viena vienintelė žvakė dega šalia įėjimo ir pagrindinio akmens. Uždegiau ir antrą.

Mano protėviai yra Bubnelių ir Saveikonių giminės. Tėčio ir mamos linija. Krikštonys, Seirijai, aplinkinės vietos.

Esu be galo dėkinga jiems už tai, kad šiandien esu ten, kur esu. Žemė po kojomis, kuri matė mažiausiai keturias kartas, o turbūt ir kur kas daugiau. 

Iš tiesų, ūkis man pirmiausia yra ne apie grybus, o apie ryšį su žeme. Ir ne bet kur, o ten, kur šaknys.