Kaimas miestietės akimis

Kaip pasikeitė kaimas per 30-40 metų?

Čia vietiniai vis dar stebisi, kai ryte pamato bėgiojančią ne vietinę išvaizdžią moterį, ypač tie, kurie iš vakaro gerai šventė. Ir pavyzdžiui, seniai šieno nematę kluonai kai kur virsta kūrybingų muzikantų hipsterių koncertų ir repeticijų salėmis. O kai kurie kluonai turi iškeltas pagarsėjusios JAV kompanijos greičiausio interneto antenas ir sėkmingai tampa žurnalistų, verslininkų darbo vieta. Pastarieji pavyzdžiai mane žavi. Grynas oras, puikus ryšys ir gali dirbti iš atokaus kampelio visame pasaulyje. Taip pat žinau pavyzdžių, kai į JAV emigravę lietuviai, įsigyja sklypus Lietuvos kaimuose, dažniausiai arti protėvių žemių, pasistato sodybas ir brangina čia esančią ramybę, gamtą, atskenda pailsėti.

Kažkada įsivaizdavau, kad kaime be lietuviško folkrolo nelabai daugiu kas iš muzikos reiškinių yra, bet aišku labai klydau. Šalia mano sodybos tris rugpjūčio dienas nedavė ramybės garsi muzika, tik kažkokia girdėta mieste. Tada apsižiūrėjau, kad čia vyksta festivalis Šaknys. Šios savaitės, kai rašau šį tekstą, savaitgalį jis vėl aidės per ežerą.

Labai pastebiu senkantį vandenį ežeruose, tvenkiniuose, šuliniuose. Pasikeitęs oras, didžiuliai temperatūrų kontrastai. Anksčiau viskas buvo tolygiau ir ramiau. Dabar gamta nėra tokia rami. Tai šiek tiek gąsdina.

Mano geriausiai pažįstami du kaimeliai nepasakyčiau, kad labai smarkiai pasikeitė. Aišku labai sumažėjo gyvulių, dauguma kluonų ir tvartų stovi tušti kaip jau nebenaudojami sodybų priestatai. To senojo kaimo su šieno vežimais, karvių melžinais liko jau nedaug. Retas vaikas dabar yra matęs karvę, kiaulę ar triušį. Tuštėja mokyklos, bibliotekos, daug nebegyvenamų sodybų. Technologijos ir patogumai kaime aišku egzistuoja, bet jie nėra taip sipriai užvaldę žmonių gyvenimo kiek miestuose. Vistiek išlieka paprastas gyvenimas. Džiugu, kad daugėja prikeliamų sodybų su išpuoselėtais sodais, atkuriamu autentiškumu. Žmonės perka sodybas kaimuose ir praleidžia ten dalį laiko – šita tendencija yra ir, manau, išliks ateityje.

 

Kodėl kaimas pelnė įpatingą vietą tavo gyvenime?

Visi saulėti, šviesūs, arba tamsūs ir labiausiai į atmintį įsirėžę gyvenimo momentai ir patirtys yra kažkodėl būtent iš kaimo. Vilnius, gimtas ir jaukus miestas, labiau patiriamas kaip rutinos, pareigų, darbų, mokyklų, universiteto ir visų žemiškų rūpesčių vieta su retomis atokvėpio valandėlėmis.

Kas kartą, kai išvažiuoju iš Vilniaus, jau už miesto kur prasideda miškai, laukai jaučiu kaip atslūgsta įtampa, nusileidžia, atsipalaiduoja pečiai. Tą suprtau tik visai neseniai ir suvokiau kodėl visada taip gera važiuoti iš miesto į savo kaimą. Miestas yra susijęs su reikalais, kuriuos reikia padaryti, o kaimas susijęs su reikalais, kuriuos nori padaryti. Taip jau yra. Nuo pat vaikystės kiek save atsimenu kaimas visada būdavo vieta, kurioje yra įdomu, gera būti ir tas jausmas lydi iki pat dabar, manau išliks visą gyvenimą.

Kaime gyvenimas yra kitoks. Ir žmonės kitokie. Čia gyvenimas yra kažkoks tikras, smarkiai neperdirbtas, nesusintetintas, be blizgučių ir niekniekių. Vietiniai žmonės elgiasi kitaip, dirba kitaip, kalba kitaip. Šitą skirtumą visada mačiau. Atsimenu savo senelius, kurių jau nei vieno šioj Žemėj nebėra, atsimenu jų bendraamžius draugus, gimines. Atmintyje likę santūrūs, darbštūs, išradingi, taupūs, su gamtos ritmu gyvenę žmonės. Atsimenu labai fiziškai stiprų savo senelį iš mamos pusės. Dirbantį dabar jau beveik išnykusius darbus (tvartas pilnas gyvulių, kluonas pilnas šieno, javai, kuriuos kūlė spragilu). Kažkada būdama gal apie 10 metų vaikas po ilgų svarstymų niekaip nesuprasdama ką gi senelis dirba, jei neina ryte į darbą kaip mama ir tėtis, paklausiau – seneli, o kur tavo darbas? Senelis tik mostelėjo ranka į kluoną ir tvartą, kuriame tuo metu ūžė nemažas gyvulių ir visų su tuo susijusių reikalų ūkis. Atsimenu ir močiutę iš tėčio pusės, kuri buvo pradinių klasių mokytoja ir didžiulė gėlių mylėtoja. Ji buvo švelni, rūpestinga, vaikai vis eidavo jos sveikinti į namus per mokytojų dieną dar ilgai po to, kai mokytoja ji jau nebedirbo. Atsimenu ir daug kasdienybės fragmentų. Malkų liepsnos spragsėjimas pečiuje, ežero kvapas. Skaidrus ežero vanduo ir vandens augalai, gyvūnai, tokie įdomūs, savotikši, kito – vandens pasaulio gyventojai. Žingsniai ant ežero liepto, kas reiškia, kad geriausias laikas atėjo, dabar maudysimės ir būsime prie ežero. Atrakinamos valties spynos garsas. Saulės zuikučiai kambaryje tingią popietę. Twin Pyksas vakarais ir baugus juodas ošiantis miškas už lango. Žviegiančios kiaulės garsas (į vaizdą negalėdavau žiūrėti), kai senelis ją nudurdavo tiksliu dūriu į širdį. Tai labai žiaurus ir baisus dalykas, bet vis dėlto jis buvo (o kažkur ir tebėra)  kaimo realybės dalis. Bet vis dėlto, daugiausiai įsirašė pati gamta, pribloškiantis jos grožis ir nepaprastumas. Flioksų, liepų, jazminų kvapai... Šviežiai nupjautos žolės kvapas. Visada šalia esantys katės, šunys ar kažkas kailėtas ką gali paglostyti ir niurkyti, pamaitinti. Kai girdi toliau dirbantį traktorių ar pjūklą, mūkiančią karvę ir amsintį šunį – žinai – viskas tvarkoje, gyvenimas teka įprastu rimtu, viskas yra gerai. Žmonės čia irgi kitokie, nei mieste. Kalba mažai, daugiausiai apie esmę. Keliais žodžiais ir sakiniais sutvarko visus reikalus. Į viską žiūri pragmatiškai ir kartais taip ramiai ir santūriai, kad net glumina. Man, kaip miesto žmogui, mačius begalybę užduočių su dar didesne begalybe posėdžių ir dar baisesne begalybe problemų tiems reikalams spręsti – šitas kaimo reikalų paprastumas tiesiog pribloškia. Aišku ir reikalai skiriasi, bet vistiek neapleidžia nuojauta, kad pas kaimo žmones racionalumo ir orientacijos į rezultatą yra žymiai daugiau be jokių brangių mokymų ir koučerių.

 Ne kartą pagalvojau, kad kaime jaučiausi ir jaučiuosi kaip Alisa stebuklų šalyje. Dažnai prisimenu Alberto Enšteino posakį: „Yra tik du būdai, kaip gyventi. Vienas – galvoti, kad stebuklų nebūna. Kitas – galvoti, jog viskas yra stebuklas“. Tai kaimas yra vieta, kur stebuklai vyksta ištisai. Kartais savęs paklausiu kas man yra kaimas? Ir tai sunku nusakyti žodžiais. Tai yra daugiasluoksinis gyvenimas. Labai paprastas matomame pasaulyje ir labai nepaprastas vidiniame. Manau, kad gamta yra mūsų (žmonių) pirmapradžiai namai. Kaime esi gamtoje. Kaime yra tyla. Yra paukščių garsai. Yra ramūs, tylūs vakarai. Yra miško ošimas, tyras oras, pušų sakų, šlapių samanų kvapas. Gali stebėti metų laikų kaitą. Stebėti kaip žmonės gyvena prisitaikydami prie gamtos. Gali stebėti nepaprastą jų išradingumą. Jie dar moka skaityti gamtos ženklus. Ir gali stebėti, pamažu suvoki kokia nepaprastai didžiulė, visa apimanti tvarka yra gamtoje, Žemėje ir toliau už jos ribų, kiek talpina supratimas. Šiuo požiūriu kaimas man yra visiška stebuklų vieta. Nes visada atrodo, kad čia matau, kas vyksta iš tikrųjų. Sunku paaiškinti tą jausmą žodžiais, bet visada yra pojūtis, kad ne megapoliai, ne dangoraižiai, ne super išmanios technologijos yra pasaulio centras ir namai, o būtent gamta – ežerai ir pievos, miškai, saulė, mėnulis ir vėjas. Atrodo čia aš gimiau, iš čia aš atėjęs...

Aš manau, kad pažintis su kaimu labai praturtina žmogų. Tu tiesiog labiau suvoki žmonių civilizacijos evoliuciją, labiau supranti kaip patogiai ir lengvai dabar gyvename ir kiek daug dirbo mūsų protėviai, kad tai turėtume.

Ko kaimas tave išmokė?

Pirmiausia kaimas leido pažinti gamtą, žvilgterėti koks kerintis yra jos pasaulis. O kai mėgsti gamtą nori ją gerbti ir saugoti. Kaimas moko paprastumo ir tikrumo. Čia gali atsikvėpti nuo kaukių ir vaidmenų. Miesto žmogus supras apie ką kalbu. Kaimas visada, tikrai visada skatina kūrybiškumą, išradingumą. Todėl, kad čia dažnai nėra tiek išteklių, kiek turtinguose miestuose, todėl neišvengiamai įsijungia kūrybingumas. Ir tada supranti kiek daug problemų gali išspręsti paprasčiausiais būdais. Gali užsakyti ir uždengti namo stogą už 15 tūkstančių, o gali pats vienas išsipjauti skardas, užsitempt ir užkalt visą stogą ir pasidaryt lietvamzdžius. Žinau, čia kiek ekstremalus pavyzdys, bet jis tikras kaimyno darbas iš praėjusios vasaros. Taip pat kaimas paprastai rodo tikrą, nesimaivančią realybę ir moko ją priimti. Žmonės dažnai rodo tikrą savo veidą, tiek nuoširdų ir šiltą, tiek kartais labai žiaurų ir destruktyvų. Pasaulis margas, o kaime nėra reikalo maivytis, visada einama tiesiai prie reikalo, koks jis bebūtų.

Kaimas taip pat mane moko sustoti, nesiversti per galvą, kvėpuoti visais plaučiais ir ilsėtis nuo niekada nesibaigiančių reikalų. Gamta rodo, kad viskas turi savo ritmą, savo laiką ir savo vietą po saule. Gali skubėti ir lėkti kiek nori, bet anksčiau ar vėliau pagalvosi, ar verta?

Ir aišku daugybės kitų paprastų gražių dalykų moko kaimas – auginti šitakius ant rąstų, rinkti čagą, auginti gėles, genėti medžius, uždegti ugnį, irkluoti valtį, plaukti, grybauti – visko išmokau kaime. Mano šaknys kaime, todėl dar pradėsiu mokytis rinkti informaciją apie protėvius. Turbūt galėčiau tęsti ilgai kiek daug visko gali išmokyti kaimas.

 

Ko palinkėtum kaimui?

Kaimui palinkėčiau gerų žmonių. Tiek vietinių, tiek užeivių. Gyvenimas keičiasi ir linkėčiau, kad kaimas atgimtų šiuolaikiniame pasaulyje. Išlaikytų tradicijas, autentiškumą, tikrumą ir kartu atgimtų gražiausiomis spalvomis. Linkiu veiklių žmonių, švarių vandenų, ošiančių miškų. Dar linkėčiau gero interneto, nes ne visur toks yra. Kaip jauni, veiklūs žmonės gali dirbti kaime, kai nėra gero ryšio ir gero interneto? Ekscentriškojo amerikiečio anteną ne visi gali turėti. Taip pat linkiu gerų seniūnų ir merų. Gal ir vieno kito youtuberio, kuris parodo kaimą gražiai ir įdomiai. O labiausiai palinkėčiau išlikti tikrumo ir paprastumo salomis šiandieniniame lekiančiame pasaulyje.

 

Ar norėtum gyventi kaime?

Jei atvirai pasakius, širdis labai linksta prie gamtos ir lėto (o gal tiesiog artimesnio natūraliam) ritmo. Prie tikrumo ir paprastumo, noro padėti gamtai, kurti žydinčius sodus.  Kol kas esu labai laiminga, kad kuriu savo kampelį kaime ir galiu būti tiek mieste, tiek kaime. O toliau parodys laikas ir pats gyvenimas.

Kaimas yra gyvas ir tikras. Jis atgimsta netikėtomis, įdomiomis formomis.